Rugsėjo 8 d. 17.30 val. Velžio kelias 13, UAB “Aukštaitijos vandenys” 60-ojo jubiliejaus proga atveria visuomenei požeminį vandens rezervuarą ir pristato Dan Hermouet (Prancūzija) fotografijos parodą „Vandens veidas“.
Fotografas Dan Hermouet gimė ir augo Prancūzijoje, o nuo 2000 metų gyvena Velse. Apkeliavęs pasaulį ne mažiau kaip 7 kartus su įvairiomis muzikos grupėmis kaip garso inžinierius ir pasaulinių turų vadovas, Dan save laiko pasaulio piliečiu, labiausiai vertinančiu estetiką ir gyvą bendravimą. Savo darbuose jis tyrinėja besikeičiančios visuomenės kompleksišką paradoksalumą, situacijų tendencingumą, visa tai pateikdamas per emocinį estetizmą, stebint žmogų - apmąstant ir išjaučiant jo realybę.
Tai jau antroji personalinė Dan paroda ir šį kartą ieškoti žmogiškųjų vertybių išraiškos jis leidžiasi į pasakojimą per Panevėžio ritmišką kasdieniškumo būtį fiksuojant daugumai miestiečių akims neprieinamas erdves ir taip formuojant naują emocinį miesto žemėlapį. Žiūros tašku šį kartą tampa vandentvarka - miesto fizinė gyvybė, širdis, arterijos, ir vandentvarkoje dirbantys žmonės, esantys tarsi savotiški antikūnai, stiprinantys miesto imunitetą. Darbuotojai – tylūs herojai, iš dienos į naktį, iš nakties į dieną savo juodai baltoje kasdienybėje atliekantys savo misiją, dažnai daugeliui visiškai nesusimąstant apie to darbo svarbą miesto bei visuomenės raidai, o patiems herojams dažniausiai liekant „už kadro“.
Dan tam tikra prasme kuria naują miesto naratyvą atverdamas dar nematytas erdves, jautriai fiksuodamas proziškai pulsuojančias vandentvarkos kasdienybės subtilybes ir taip atskleisdamas nuosekliai rituališką, kartais net stojišką miesto identiteto pusę.
Paroda bus eksponuojama buvusiame 750 m³ talpos geriamojo vandens rezervuare, kuris nuo praėjusio amžiaus 70 – ojo dešimtmečio beveik iki amžiaus pabaigos buvo svarbi vandentvarkos sistemos Panevėžyje dalis, tarnavusi panevėžiečiams. Laikui bėgant rezervuaro santykis su miestu pasikeitė – dabar jis pirmą kartą bus naudojamas kaip ekspozicinė erdvė.
Su D.Hermouet ilgalaike ekspozicija „Vandens veidas“ ir rezervuaro specifika po atidarymo bus galima susipažinti tiek pavieniams asmenims, tiek jų grupėms prieš tai susiderinus atvykimo laiką tel. 8 650 36608 arba el. paštu svajunas.mikeska@avandenys.lt
FOTOGRAFINĖ NEMATOMO MIESTO BŪTIES LEGITIMACIJA
Žvelgiant į Dan Hermouet fotografijose užfiksuotas Panevėžio miesto vandentvarkos įmonės kasdienybės akimirkas nejučia imi suvokti, kad ši miesto infrastruktūros dalis, kaip ir kitos, įprastai daugumos miestiečių akims neprieinamos, todėl nepažintos ir su emocine miesto topografija beveik nesietinos vietos, yra visiškai kitas – ne mažiau kaip svečių šalių vaizdai egzotiškas pasaulis. Skirtumas tik tas, kad šios be galo svarbios, tačiau poetikos ir mitų nepaliestos miesto erdvės taip ir lieka tarsi kitoje regimybės pusėje, kol dėl kokios nors priežasties nėra vienaip ar kitaip legitimuojamos sociokultūrinės ar meninės kūrybos lauke. Panašiai kaip kokie Paryžiaus Katedros pastogės užkaboriai, kol Viktoro Hugo vaizduotė juose „neapgyvendino“ savo garsiojo Kvazimodo.
Kas be ko, tie paminėti užkaboriai plačiajai visuomenei netapo labiau prieinami, bet romanas tikrai prisidėjo prie pačios katedros išpopuliarėjimo, besitęsiančio jau net 200 metų! Taigi, sąmoningai ar ne, tačiau visi mes neišvengiamai dalyvaujame tam tikrame vietokūros procese. Vieta ir jos daiktinė aplinka formuoja mus – mūsų tapatybę, savivertę, galiausiai mąstymą ir elgesio modelį, o mes – savo gyvenamąją vietą – ją įprasmindami, susvarbindami ir galiausiai oficialiai įteisindami vienus ar kitus jos ženklus.
Ypatingas žmogaus požiūris į daiktinę visumą, anot filosofo Arvydo Šliogerio, „suteikia daiktams būtį, leisdama jiems būti tuo, kas jie yra kaip individualizuoti, įforminti būties fenomenai, ir taip įteikia jiems „mažutės“ amžinybės dovaną.“1 Tad reikia manyti, kad fotografijose matomi daiktai bei kiti į fotografo akiratį patekę artefaktai jau nebėra vien tik daiktai. Jie, kaip sakoma, lieka šiuose kūriniuose „įamžinti“ kaip svarbūs pasakojamos istorijos atributai ir reikšmingi tam tikrą mūsų laiką ir aplinką ženklinantys faktai.
Tiesa, pastarųjų vertės ir aktualumo verifikacijos aktas iš dalies tenka jau ir žiūrovo kompetencijai. Čia galima prisiminti Jacques Derrida mintis, kad menas, veikdamas per ženklą, gali veikti tik tam tikros kultūros sistemoje, 2 ir tai, kaip jis (Derrida) remiasi Rousseou mąstymu, esą, „melodijoje garsai mus veikia ne vien kaip garsai, bet ir kaip mūsų susijaudinimo, mūsų jausmų ženklai. Būtent taip jie išreiškia tą kaitą, kurią išreiškia ir kurios atvaizdą juose atpažįstame.“3
Tikėtina, kad Dan Hermouet fotografijas vandentvarkos įmonės kolektyvas ir kiti – su ja nesusiję žiūrovai – matys ir vertins skirtingai, atrasdami kiekvienas sau aktualius vaizdus ar būsenas, subtiliai rezonuojančias su jų patirtimi ir tik jiems svarbiais išgyvenimais. Tačiau šiuo atveju kur kas svarbiau, kad fotografinis atvaizdas, atkeliavęs iš daiktiškosios, grynai utilitarinės aplinkos išplečia ją iki gerokai universalesnio simbolinio mąstymo, kur, pavyzdžiui, vandens verpetas jau nebėra tik vandens verpetas ar į požeminę trasą vedantis šulinys nebėra tik tai, kas iš tiesų yra, o gali būti interpretuojami gerokai plačiau.
Kita vertus, greta asociatyviai suvokiamos simbolių kalbos, ne mažiau įdomiai atsiskleidžia fotografijų autoriaus dėmesys intriguojančią kadro dinamiką kuriančiam detalių ritmui ir sodrių faktūrų deriniams: aprūdijusiems vamzdžiams, sklendėms, sienų paviršiams, tranšėjų atodangoms ar vandens čiurkšlėms. Tokios aplinkos fone fragmentiškai išnyrančios ten dirbančių žmonių figūros, regis, tik dar labiau pabrėžia jų kontrastą ir atveria vis naujas, kokybiškai kitokio diskurso galimybes.
Tačiau, kaip ten bebūtų, mes neišvengiamai vėl grįžtame prie tų pačių akcentų – miesto ir inžinerinių objektų, kaip specifiškos daiktinės jo būties ženklų apmąstymo, o tuo pačiu ir tam tikros jų legitimacijos bendrame vertybių kontekste. Ir akivaizdu, kad universali fotografijos kalba, leisdama žiūrovui jusliškai panirti į šį vaizdų pasaulį, čia puikiai atlieka savo vaidmenį.
Sigitas Laurinavičius
1. Arvydas Šliogeris. Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai. – Vilnius: „Mintis“, 1988. p. 35
2. Jacques Derrida. Apie gramatologiją. – Vilnius: UAB „Baltos lankos“. 2006. p. 270.
3.Ten pat, p. 271.
Idėjos autorė ir kuratorė: Vaida Andrijauskaitė
Kommentare