Marko Ravenhillo pjesė „Faust is dead” yra antausis šiandienai, t.y. veidrodis perdėtam pozityvumui, socialiniu medijų sukurtam konformizmui, pseudo-liberalizmui ir iškreiptam demokratizmui. Tai nihilistinis, nepatogus žvilgsnis į šiandienos žmogų apie jo progreso mirtį. Apie iškilusį pavojų netekti ne tik asmeninės, bet ir istorinės atminties.
“Pasirinkau šią medžiagą dėl jos artumo. Nesuprantu šiandienos, nesuprantu kas vyksta aplink mus, aplink mane, pasaulyje. Negaliu suvokti, kaip užstrigau šioje nesibaigiančioje dabartyje, kur viskas lygu niekam, kur įvykis yra lygus piršto brūkštelėjimui per telefono ekraną, yra prastumiamas, praskrolinamas, kaip ir visa kita. Man kelia nerimą pasaulis persikėlęs į skaitmeną. Esame paskutinė karta, kuri dar žinos, koks buvo pasaulis prieš prasidedant matricos iliuzijai. Nežinau, kur turėčiau stovėti ir kur turėčiau eiti, ar turėčiau meluoti sau, kad viskas yra gerai ir bus dar geriau, kai iš tiesų nežinau, kaip yra? “ - svarsto režisierius Artūras Areima.
„Faust is Dead“ – antroji M. Ravenhillo pjesė, pirmą kartą pristatoma Lietuvos teatro scenoje. Tai tamsus, šokiruojantis, meditatyvus kūrinys, apjungiantis M. Fuko, F. Fukuyamos filosofiją su Fausto herojaus archetipu, iš esmės kvestionuojantis sielos prigimtį, lytiškumą, socialinių vaidmenų poveikį ir prasmę, jausmus, kurie visuomenei yra nepriimtini, neteisingi. Pasak F. Fukuyamos, esame egoistiško žmonijos vystymosi proceso pabaigos liudininkai ir dalyviai, susiskaldę ir priešiški vieni kitiems, patys save atvedę iki nuolatinės grėsmės mūsų pačių egzistavimui, taško. Apie žmogų apėmusią letargiją, identiteto paieškas ir civilizacijos pabaigą kalbama ir M. Ravenhillo pjesėje. Premjera AAT Artūro Areimos teatre – spalio 23-24, lapkričio 6 dienomis.
Spektaklį drauge su režisieriumi A. Areima kuria dvi AAT | Artūro Areimos teatro aktorės - Monika Poderytė ir Modesta Jakeliūnaitė.
Monika Poderytė: „Neįtikėtinai geras jausmas dirbti prie šios medžiagos su be galo artima komanda jau beveik metus laiko. Visų pirma, labai džiaugiuosi, kad Artūras intuityviai suvedė mus su Modesta bendram kūrybiniam procesui. Kai pagalvoju, nuo ko viskas prasidėjo ir kur atkeliavome dabar su visa medžiaga ir visa jausmine būsena, suprantu, kad nuėjome labai daug. Atrodo, kad dabar artėjant link premjeros auga dar vienas sluoksnis jau ant keliolikos tų, kuriais yra „aprengtas” šis procesas. „Faust is Dead“ man yra išskirtinė medžiaga. Išskirtinė ir Artūro interpretacija - joje labai daug manęs, labai daug Modestos, labai daug Artūro. Taip pat manau, kad atėjęs žiūrovas tikrai pamatys joje didelę dalį savęs. Tai labai gili, ryški ir intymi medžiaga. Labai liūdna ir tuo pat metu tokia graži ir jautri, netgi juokinga. Labiausiai šis kūrinys man išryškina žmogaus vienišumo jausmą. Repetuojant dažnai apimdavo didžiulis vienišumas, kuris persismelkia iki pat kaulų smegenų. Man šis spektaklis yra būdas sugrįžti į save, atsistoti ant pagrindo, kuriame galiu jaustis vieniša atvirai ir drąsiai. Nebandydama vaidinti to, kas nesu, nebandydama nuslėpti savo trapumo ir pažeidžiamumo. Esu labai pažeidžiama asmenybė. Labai naivi, labai vieniša ir nepaisant to, kiek aplink mane yra nuostabių, tikrų žmonių, jaučiu, kad šiame pasaulyje aš skęstu, nes niekaip neišmokstu plaukti pasroviui, bandau kvėpuoti, įkvėpti ir šiais momentais pastumti vienatvę tolyn. Štai kas man yra „Faust is Dead“ - atvirumas prieš pačią save. Ugdoma meilė kitam, kito priėmimas ir šiluma. Kūniška šiluma. Trumpas prisilietimas, kurio taip trūksta šiandien.“
Pasak aktorės Modestos Jakeliūnaitės, spektakliui didelę įtaką padarė ilgas kūrybinis procesas ir galimybė kurti ryšį su scenos partnere net ir nevykstant repeticijoms.
„Su šia medžiaga pradėjome dirbti labai anksti ir su pertraukomis. Smagiausia, kad net per tas pertraukas su Monika bendravome, susitikdavome. Dviese turėjome išvyką prie jūros: vaikščiojome mieste apsivilkusios spektaklio rūbais, ėjome linksmintis, gyvenome kartu viename bute. Viskas tada pasidaro labai artima, tiek žmogus, su kuriuo užmiegi, tiek batai, kuriais išdrįsai išeiti į miestą... o ne tik apsiauti juos scenoje. Norėčiau, kad būtų galima taip kurti visada. Skirti laiko medžiagai ir tiesiog buvimui su ja, mintyse ir veiksmuose. Skirti dėmesį ryšiui. Ryšiui su kitu žmogumi, kuris sėdi šalia ir su tuo, su kuriuo eini į sceną. Kai tas ryšys po truputi auga, atsiranda tarsi nematomas siūlas scenoje, kuris gali jungti tuos žmones. Nors jo niekas ir nemato, net ir mes.
Požiūris į pjesę labiausiai keitėsi tada, kai susitikome su Monika ir Artūru vasaros pabaigoje. Tiksliai nepamenu, bet Artūras, regis, tada papasakojo kelias kitas mintis ir nuo to pjesė dar kitaip atsivėrė. Giliau. Ši pjesė mane labai liečia asmeniškai, iš įvairių pusių. Atrodo, kad nuo repeticijų pradžios dar niekada taip stipriai negalvojau apie žmogų. Kartais pasidaro labai liūdna, nes galvoji, kad žmogus labai šlykštus, piktavališkas, menkysta. Kartais pasidaro linksmiau, nes prisimeni, kad jis gali jausti meilę, šilumą kitam, užuojautą. Ir tada viskas taip apsisuka, kad supranti, jog nėra nei šlykštaus, nei gero žmogaus. Yra TARP. Man ši pjesė ir kalba apie „tarp“. Tarp minčių ir veiksmo, tarp realybės ir vaizduotės, tarp vaizdo ir žiūrėjimo kitam žmogui į akis, tarp vienas kito, tarp savęs ir kito savęs, tarp prisiminimo ir dabarties, tarp noro ir susistabdymo... Viename romantiniame filme moteris sakė: “jeigu yra Dievas, tai jis yra tarp žmonių, jų santykyje ir ryšyje, o ne viename iš jų.“
Spektaklio „Faust is Dead“ kūrybinė komanda: Artūras Areima, Monika Poderytė, Modesta Jakeliūnaitė, Kornelijus Jaroševičius, Dinas Marcinkevičius, Paulius Jakubėnas, Kajus Sabaliauskas. Spektaklis bus pristatomas AAT | Artūro Areimos teatre.
コメント