Tekstas: Aušra Ramanauskaitė
Nuotrauka: Ivona Tautkutė
2020 m. kovo 16
Su kiekvienu nauju rytu saulė į kambarius plūsta vis anksčiau, dar šiltesnė, ryškesnė ir pasilieka ilgiau nei anądien. Gera matyti beįsivyraujantį pavasarį, justi į šiaurinį pusrutulį pamažu grįžtančią saulę, kasdien apimančią žingsniu daugiau. Stebint šias metamorfozes darosi gluminančiai keista – kuo gamtoje visa labiau atgyja, tuo daugiau užsidarome mes. Nesu linkusi tikėti sąmokslo teorijomis. Nesu linkusi tikėti niekuo: neapibrėžiama, neapsakoma, nepaaiškinama. Pastarąsias penkias dienas stebėdama pasaulį pro langus, dar nesuprasdama, negalėdama paaiškinti sau bent tiek, kad galėčiau nusiraminti, nujaučiu, jog tai, kas vyksta ore, turi kažin kokią užslėptą, o gal visiškai tiesioginę reikšmę, prasmę, žinutę. Kas tai bebūtų, kiekvienas pasirinks asmeniškai, kaip priimti. Kaip ir pasirinks, ką jausti. Kiekvienas pajus ryškėjančius savus, ilgumą slėptus, užkaišiotus, o dabar lįsiančius lyg daigai iš žemės trūkumus. Sunkumus. Puikiai suvokiame viena – esame palikti akistatai su savimi, savo gyvenimais ir visomis jų sudėtinėmis dalimis. Lyg gavę gyvenimų išklotines laiškais, tarsi sąskaitas neatitraukdami akių nuo popieriaus lapų rankose ir analizuodami vis klausiame „kodėl“?
O po langu – didžiulė iškaba, traukdama akis ryškiaspalviais spausdintiniais žiedais, gigantiškomis raidėmis afišuos: „Kada žydėti, jei ne pavasarį!“ Tiesa, bandanti įkvėpti įsigyti naujausių daiktų iš šviežutėlės pavasario kolekcijos – vartoti. Agituojančių iškabų pilna visame centre, net priemiesčio pakelėse. Bet ką daryti, kai pats prekybos centras, kurio link primygtinai veda nuorodomis virtusios reklamos, uždarytas? Teisingai. Žydėti! Bent šį pavasarį ne madingiausiais sezono drabužiais, ne daiktais, kurie, be to, kad nauji ir dailūs, neatlieka jokios funkcijos ar netgi iš tiesų nėra reikalingi, sužydėti visomis spalvomis, iš vidaus išsiskleidusiais žiedais. Ne blizgučiais ir pastelinėmis spalvomis iš išorės dangstant pajuodusias sielos kiaurymes, kaip įprasta.
2020 m. kovo 16 - 20 d.
Virš mano galvos kybo apvalus stiklinis šviestuvas. Jo ryški geltona šviesa krinta tiesiai ant manęs. Lyg spinduliai… Saulė naktį. Vėlų vakarą salstu nuo persaldytos arbatos. Kraujas prisipildo cukrumi ir gal dėl to, o gal dėl kažko kita jaučiuosi neblaivi. Išjungiu šviestuvą. Pasilieku vienuoliktos valandos prietemoje. Prasideda mano laikas. Sveiki atvykę.
Mėgaujuosi asmeninės šlovės minutėmis, kai aplanko naktinė mūza. Imu jausti ir pradedu kalbėti. Su savimi. Mėlyno rašalo gijomis. Auksinis rašiklis kaista mano delne. Lyg įgijus stebuklingų galių. Rašalui skriejant balto lapo paviršiumi pasaulis išnyksta. Niekas aplink neegzistuoja. Akimirką viską pamirštu. Ir pasijuntu stipresnė. Kol išsisklaido kerai…
Nesu aš stipri. Ir dėl to labai ant savęs pykstu. Noriu transformuotis į kitą žmogų. Stiprų. Valingą. Drąsų. Pasitikintį savimi. Bet kaip? Kaip? Pakeisti plaukų spalvą? Pavardę? Vardą? Bijau, kad šįkart to neužteks... O kas, jei liksiu tuo pačiu tuščiaviduriu asmeniu, tik kitu vardu? Bet kaip tada nubusti žmogumi, žinančiu savo vietą po saule? Nesidairančiu į kitus ir nesigręžiojančiu atgal? Kurgi padėti per tiek metų sukauptą klaidų bagažą? Skirtingų metų kostiumus, primenančius vis kitą personažą? O dar tas tik tak. Visą laiką. Tik. Tak. Su garsu vagia mano neryžtingumo sekundes taip greitai, kad nespėju pasiryžti.
Kiekviena diena – tokia pati. Prasideda taip pat ir jau žinau, kaip baigsis. Atrodo, kad ta pati diena kartojasi vis iš naujo. Ir aš kasryt pabundu tokia pati. Su ta pačia veido išraiška, emocija, tomis pačiomis mintimis. Tuo pačiu metu. Lyg būčiau įstrigusi laike… Bet tai – tik iliuzija. Optinė rutinos apgaulė.
Iš tiesų savaitės dienos skaičiais byra į praėjusio laiko indą. Savaime verčiasi kalendoriaus lapai su mėnesių pavadinimais. Ir aš – štai čia. Vis dar čia pat. Ne skęstu. Bet mojuoju. Ir man skauda kaklą nuo per ilgo žiūrėjimo atsigręžus atgal. Ten nieko nauja nematyti. O man jau laikas keisti stovėseną. Atsistoti tiesiai. Veidą atsukti tiesiai į dabar. Štai ir pradžia.
Comentarios