Nerijus Pugačiauskas
Nežinojau, ko tikėtis. Nežinojau dėl to, kad intuityviai pasirinkau aplankyti ir apžvelgti šią parodą, nors jaučiau, kad čia kažką rasiu, o tiksliau – atrasiu. Ir šį kartą mano nuojauta nemelavo.
Taigi racionalų mąstymą palikęs namuose tamsų antradienio vakarą atvykau į „Pamėnkalnio galeriją“. Šį kartą joje apsistojo tapytojos Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės darbai, susijungę į parodą pavadinimu „Daiktai ir reiškiniai“.
Norint suprasti šios parodos prasmę ir svarbą pačiai autorei, būtina trumpai atsigręžti į ankstesnius jos darbus. Jovitos parodos dažnai buvo orientuotos į socialines problemas, kitus žmones, todėl ji pagaliau norėjo parodyti ir save: ką veikia ir mato, kas jai svarbu.
„Aš norėjau atsigręžti į save. Šioje parodoje užfiksavau būtent savo gyvenimą. Nieko įmantraus, tik kasdienybė, buitis ir šeimyninis gyvenimas, – taip tapytoja pristato šios parodos esmę. – Mano darbuose daiktai ar vaizdai transformuojasi ir praranda savo materialią formą. Tai – tarytum metamorfozė. Galiausiai jie tampa tiesiog spalva, forma, tekstūra – jausmine, intuityvia daikto išraiška“.
Tačiau iš tokio, atrodo, neįmantraus gyvenimo ji sukūrė neapsakomai įdomių dalykų. Meno kūrinių iš popieriaus lapo, aptręšusio medinio rėmelio ir kažko, kas primena kepimo popierių. Na, tiksliau, kūrė įtraukdama šiuos daiktus į tapybą. Darbų kontrastą Jovita kūrė tiek labai mažais, tiek žmogaus dydžio paveikslais.
Dėl to man netgi tampa sunku Jovitą įvardyti kaip tapytoją, nors straipsnio pradžioje pats ją taip pristačiau. Kurdama ji naudoja tiek daug įvairių resursų, kuriuos pritaiko dar neregėtais būdais, kad jos tapyba yra ne tik tapyba, bet kažkas daugiau, būdinga tik jai vienai.
Tokį kompleksišką tapybos procesą Jovita apibūdina kaip matematinės lygties sprendimą: „Mane tapyboje bene labiausiai žavi šios lygties sprendinio ieškojimas. Jį atrandu tuomet, kai materialų dalyką išreiškiu tapybos kalba“.
Tapytojos kūrybinis procesas yra sudėtingas nuo idėjos atsiradimo iki galutinio produkto realizavimo. Tačiau šiems darbams ir galiausiai parodai sukurti reikėjo dar kai ko – tinkamos dvasinės būsenos.
„Šis laikotarpis man buvo meditacinis, kontempliatyvus. Ką tai reiškia? Na, savo aplinką reikia pamatyti, o ne tik matyti. Reikia sulėtinti gyvenimo tempą, pravalyti pašalines mintis iš proto ir susikoncentruoti būtent į tai, ką matau dabar. Tik aš ir mane supanti aplinka“.
Gyvendama harmoningai su aplinka Jovita sąmoningai pasirinko ir kitokią tapybos plastiką, būdą, kad šis gyvenimo etapas atsispindėtų ir jos darbuose. Nepaisant to, galima atrasti nemažai panašumo su ankstesnėmis autorės parodomis: „Pati parodos tema mane jau lydi ir domina labai ilgą laiką, tik kartais nuo jos nutolstu, nes atsiranda kitų interesų, bet vėliau vėl grįžtu. Kaip menininkė nuo savęs tai nutolstu, tai vėl grįžtu, tai nuolat kartojasi“.
Jovita yra nuolat evoliucionuojanti menininkė, kuri parodoje „Daiktai ir reiškiniai“ nepabūgo parodyti kaip niekada daug savęs, todėl kviečiu ir Jus pažvelgti į pasaulį unikaliomis jos akimis.
Comments